Nuo lapkričio mėnesio Gruzijoje vasaros sezonas uždaromas, turistų srautai sumažėję, bilietai iš Vilniaus į Kutaisį atpinga. Po 3,5 valandos skrydžio nusileidžiame mažame, jaukiai renovuotame David the Builder Kutaisi oro uoste. Čia pat pasikeičiame valiutą į Gruzijos larius (keitimo kursas panašus kaip miestų keityklose). Įsigyjame maršrutinio autobuso iki Batumi bilietus ir tik išėjus pro duris, patenkame į karštą dušmanų, kuriuos vaiko policija, kovą dėl keleivių. Kelionėje iki Batumio, mums kompaniją palaiko draugiška pora iš Minsko. Vairuotojas sustoja prie pakelėse vaisius ir daržoves pardavinėjančių gruzinų. Pardavėjas, neturėdamas grąžos, mus vaišina sultingais persimonai.
Skridome tiesioginiu WizzAir reisu Vilnius (VNO) – Kutaisi (KUT) – Vilnius (VNO) 2014 m. lapkričio 26 – 30 d.
Bendras vaizdas, važiuojant pro kaimus, šiek tiek graudus: baisūs, nebaigti statyti arba apleisti namai ir kiemai, šiukšlių kalnai, besiganantys palaidi gyvuliai (karvės, ožkos, žąsys ir kiaulės). Galbūt šį įspūdį sustiprina ruduo – tikriausiai vasarą žaliuojanti gamta paslepia niūrius ir negražius vaizdus. Tačiau mūsų akis džiugina plikus medžius ryškia oranžine spalva puošiantys persimonai, citrinos ir apelsinai. Vairavimo kultūra netvarkinga ir tik su viena taisykle – lenkiant pypinant, taip įspėjant apie daromą manevrą. Greitis viršijamas jei ne dvigubai, tai trigubai, bet nepastebėjome nė vieno partrenkto gyvuliuko! Ir dar keistas dalykas, kad vairas gali būti tiek dešinėje, tiek kairėje, nėra priimtas aiškus įstatymas. Anot vietinių, angliško tipo mašinos pigesnės, jas dažniausiai vairuoja moterys. Patiriam gruzinišką temperamentą: mus sustabdo pasivijęs kitas autobusiukas. Anas vairuotojas su draugeliu prilekia prie mūsiškio, ir kad jie ims koliotis, rėkti viens ant kito! Jau galvojame, tuoj bus kumščiai paleisti į darbą, bet galiausiai išsiaiškina. Nesėkmingai bandome iškvosti vairuotoją, dėl ko pykosi, bet spėjame, kad vyko kova dėl keleivių.
Po 2,5 valandos trukusios kelionės pasiekiame prie Juodosios jūros įsikūrusį Batumi miestą – ne tik turistų mėgiamą kurortą, bet ir svarbų Gruzijai uostą ir pramonės centrą. Pastaruosius metus Batumis keičia savo išvaizdą, mieste nuolat vyksta statybos, kyla viešbučiai, pramogų centrai, kuriamos poilsio zonos, parkai. Gruzijos įstatymai, nedideli mokesčiai ir sudarytos palankios sąlygos užsienio investicijoms leidžia vystyti vietos turizmą.
Žavi senamiestis su savo neaukštais namukais, šeimų restoranėliais, maisto krautuvėlėmis, kavos ir arbatos kavinukėm, skaniais kvapais viliojančiomis kepyklėlėmis ir sutvarkyta Juodosios jūros pakrantė. Kvėpuodami minkštu jūra kvepiančiu oru ir besidžiaugdami saule vaikštome jūros pakrantėje įrengtu Batumio bulvaru, seniausia Batumio atrakcija. Statybos prasidėjo 1881 metais, gubernatoriui įpareigojus vokiečių kilmės sodininką sukurti parką pagal pakrantę. Šiai dienai bulvaras tęsiasi 7 km ir apytiksliai skiriamas į senąjį ir naująjį bulvarą. Įkurta daug sodų, auga palmės ir kiti subtropikų augala, įrengta daug suoliukų, bulvarą puošia įvairios skulptūros, nutiesti platūs dviračių ir pasivaikščiojimo takai. Sezono metu veikia daugybė lauko kavinukių, mums lankantis beveik visos buvo uždarytos.
Pasikeliame su apžvalgos ratu (2 lariai žmogui) ir pasigrožime miestu ir Juodąja jūra iš aukštai. Keliaujame prie 25 metrų aukščio Čača bokšto, kitaip vadinamo fontanų arba laikrodžio bokštu, kuris yra tiksli kopija 20 amžiaus pradžioje čia stovėjusio statinio. Bokštas apsuptais keturių fontanų, naktį gražiai apšviestas. Sakoma, vakarais 10 minučių iš fontano trykšta čača degtinė. Aplankome amžiną meilę ir tautų supratingumą simbolizuojančias 8 metrų aukščio Ali ir Nino statulas, pavadintas pagal azerbaidžaniečio romaną apie jauno musulmono iš Azerbaidžano ir krikščionės Gruzijos princesės meilę pirmo pasaulinio karo metais. Naktį spalvų apšviestos skulptūros pradeda judėti, keisdamos poziciją kas 10 minučių, kol tampa viena. Netoli jų stovi prancūzų inžinierių 1882 metais projektuotas 21 m aukščio Švyturys, naktį skleidžiantis raudoną šviesą. Įspūdingiausiai pakrantę puošia Gruzijos abėcėlės garbei pastatytas 130 m aukščio Alfabeto bokštas, kuriam formą suteikia tarpusavyje besisukančios DNR spiralės. Ant spiralių surašyta unikalia laikoma Gruzijos abėcėlė ir jos ištakos, manoma, siekia V amžių.
Bulvarą puošia Kolonada, elegantiškos baltos graikiškos kolonos, simbolizavusios įėjimą į paplūdimį. Idėja įrengti kolonas kilusi vietiniam daktarui Ivane Mchedlidze, kuris 1930 m kelionės metu į Italiją buvo sužavėtas klasikinėmis kolonomis. Per pastaruosius 80 metų jūra gerokai pasitraukė ir šiai dienai vandens kraštas toli nuo šio istorinio paminklo. Netoli nuo Kolonadų galima pamatyti gražią, tankią bambukų giraitę. Šiek tiek paėjus, nedideliame Ardagani ežere instaliuoti šokantys fontanai pagal skirtingą muziką. Juos geriausia aplankyti sutemus, mes buvom per anksti, tad šokių nematėme.
Traukiame apžiūrėti Batumio senamiesčio. Praeiname Europos aikštę su Medėjos statula centre, simbolizuojančia senosios Gruzijos ryšius su Europa. Batumis, kaip Praha ir Venecija, turi savo astronominį laikrodį, įrengtą ant buvusio nacionalinio banko bokšto. Laikrodis rodo ne tik laiką, bet ir saulės ir mėnulio padėtis, mėnulio fazes, dienovidinį ir horizontą. Pasigrožime Italijos architektūrą menančia Piazza aikšte, užimančia gana didelį plotą. Čia įkurti viešbučiai, restoranai, kavinės, suvenyrinės, vyninės. Įsivaizduojame, kad vasarą čia skamba muzika ir verda gyvenimas, o ne sezono metu čia tuščia ir vieniša. Užsukame į čia pat esančią Šv. Nikolo bažnyčią, laikomą viena gražiausių Batumyje. Jos statybą pradėjo graikai, tuo metu kai Batumis priklausė Osmanų imperijai. Sultonas leidęs statyti bažnyčią su viena sąlyga – kad nebūtų nė vieno varpo. Pataikėme į mišias, išeinant iš bažnyčios prasilenkiant gruzinas padovanoja žvakutę. Taip pat senamiestyje galima apsilankyti Armėnų apaštališkojoje bažnyčioje. Ją nuo sugriovimo sovietmečiu išgelbėjo tai, kad čia buvo įkurtas planetariumas. Taip pat galima aplankyti ir 1880 m. statytą Ortajame mečetę, vienintelę mečetę išlikusią iki šių dienų.
Tik apsistojus jaukiuose svečių namuose, šeimininkai atneša dovanų – vyno, čačos (vynuogių degtinė) ir mandarinų. Mūsų atostogos sutampa su šeimininko gimtadieniu, tad vakare esame pakviečiami į gruzinišką netradicinį gimtadienį! Šventėje dalyvauja jubiliato giminės, šeimininko mama dengia švediško stiliaus stalą, nukrautą gruzinišku maistu, keliami tostai už jubiliatą, tėvus, seseris ir brolius, moteris, verslą, žaidžiamas biliardas, rūkomas kaljanas, neišsenkantys vyno ąsočiai ir kartkartėmis užtraukiamos gruziniškos dainos. Jaukus ir įdomus vakaras. Negaliu nepaminėti, kaip tą vakarą Dariui puikiai sekasi žaisti biliardą – nugali visus su juo žaidusius gruzinus! Tai vaizdų buvo, kaip anie karštai ir energingai pyko, juokėsi, erzino vienas kitą ir varžėsi tarpusavy, kuris gi nugalės Darių.
Kitą dieną keliaujame bulvaru iki naujosios Batumio dalies. Čia dangoraižiai dygsta kaip grybai po lietaus. Randame koliziejų, itališką bokštą, apverstus baltuosius rūmus, Babilono bokštus. Jaučiasi architektūrinis kičas, šiek tiek primena Ameriką, tad mes šią miesto dalį pavadinom Los Batumi. Turint daugiau laiko ir atostogaujant Batumyje, galima apsilankyti delfinariume, akvariume ir zoologijos sode. Užėjus stipriam lietui, slepiamės nacionaliniame Adjara muziejuje. Pirmame aukšte eksponuojami Gruzijos gyvūnai, augmenija, akmenys, vietiniai rūbai ir kita istorinė šalies dalis. Antrame aukšte kabo paveikslai, nuotraukos, pora senovinių eksponatų. Kai kurių muziejaus eksponatų kokybė labai prasta, storas dulkių sluoksnis. Žodžiu, muziejus nepaliko gero įspūdžio. Aplankėme ir kitą muziejų – galeriją, kurioje kaba paveikslai, vaizduojantys Gruzijos istoriją.
Viena įdomiausių Batumio pramogų – galimybė apžvelgti visą miestą iš keltuvo. Keltuvas kyla apie 2,5 km iš miesto centre esančios žemutinės stoties iki ant Anuria kalno pastatyto pramogų centro Argo. Kalno aukštis siekia apie 250 m, tad kildami mėgaujamės Batumio vaizdais, Juodosios jūros pakrante, aplinkiniais kalnais, oranžinėmis mandarinų ir persimonų giraitėmis.
