Tekančios saulės šalyje svečiuojamės per japonų vadinamą auksinę savaitę (Golden week), kurios metu vyksta Imperatoriaus gimtadienio, Žalumos, Showa imperatoriaus, Konstitucijos atminimo ir Vaikų dienos šventės. Oro uoste įsigiję traukinio bilietus (keleiviui 1000 jenų) vykstame iki persėdimo stotelės ir kitu traukiniu (kaina 200 jenų) po kelių valandų išlipame Tokijaus Shinjuku rajone, vienoje didžiausių traukinių stočių Tokijuje.
Pirmyn skridome 2013 m. balandžio 29 d. KLM oro linijomis Varšuva (WAW) – Amsterdamas (AMS) – Tokijus (NRT), o atgal 2013 m. gegužės 7 d. Air France oro linijomis Tokijus (NRT) – Paryžius (CDG) – Varšuva (WAW). Visų skrydžių paketo kaina asmeniui į abi puses su visais mokesčiais ir bagažu 356 eurai. Iš Vilniaus į Varšuvą ir atgal važiavome Simple Express autobusu, kaina į abi puses 34 eurai.
Dieną pradedame nuo pažinties su vienu iš 23 Tokijaus rajonų Shinjuku, didžiule pramogų, verslo ir parduotuvių zona. Shinjuku geležinkelio stotis yra laikoma judriausia pasaulyje stotimi, kasdien pervežančia 2 milijonus keleivių. Šalia jos yra pagrindinė Tokijaus miesto ir tarpmiestinių autobusų stotis. Keliaujame į Shinjuku Gyoen parką, vieną didžiausių ir populiariausių Tokijuje (bilieto kaina 200 jenų). Šis parkas sudarytas iš tradicinio japoniško landšafto sodo (dideli tvenkiniai su juos jungiančiais tilteliais ir salelėmis, estetiškai formuojami medžiai ir krūmai), prancūziško ir angliško landšafto sodų (didelės atviros pievelės, apsodintos vyšnių medžiais), tropinių ir subtropinių gėlių oranžerijos, miško zonos, arbatos namelis, restoranas, informacijos centras ir meno galerijos. Besigrožėdami augalais sutikome būrį darželinukų ir mokyklinukų, kuriems, kaip supratom, vyko botanikos pamokėlės parke. Smagus vaikų užimtumas: vaikus lydinčios mamytės vorele priklaupusios ant kelių, o vaikai vienas po kito per jų nugaras bėgioja. Toliau keliaujame iki Tokijaus Vyriausybės pastato (Tokyo Metropolitan Government Building), kurio aukštis 243 metrai. Pastatas turi 2 bokštus, kiekvieno iš jų 202 metro aukštyje įrengtos panoraminės aikštelės, nuo kurių atsiveria vaizdai į Tokijaus miestą. Pakilę nemokamu liftu, bandome akimis aprėpti didžiulį miestą, parkus, dangoraižius bei ant stogų įrengtas sraigtasparnių aikšteles.Taip pat čia yra kavinės bei suvenyrų parduotuvėlės. Leidžiamės žemyn ir einame į netoliese esantį viešąjį centrinį parką, kuriame prie pastatytos Kumano šventyklos stebime tradiciškais japoniškais rūbais apsirengusių jaunųjų fotosesiją. Nustembame pamatę, kad parke brezentinėse palapinėse, kartotinėse dėžėse, lūšnelėse gyvena daug benamių. Užsukame į Yoyogi ponių parką, pasivaikštome ir po Yoyogi parką, kuriame daug pievelių, tvenkinių, medžių. Anksčiau parko vietoje buvo įsikūrę kariškiai, 1967 m. parkas atliko olimpinio miestelio rolę, šiandien japonai čia renkasi sportuoti, rengia piknikus ir leidžia laisvalaikį. Parke praeiname didžiulius, 12 metrų aukščio medinius Torii vartus ir pasiekiame šintoistų Meijin šventyklą, skirtą imperatoriaus Meiji ir jos žmonos sielų garbinimui.
Eidami nuo Shinjuku stoties užsukame į Omoide Yokocho, atminties skersgatvį arba Piss Alley, – siauros mažos gatvelės, pilnos mažų užkandinių (mažas bufetukas, kelios kėdės, didesni turi kelis staliukus), nuo kurių sklinda čirškinamo maisto kvapai ir garai. Vienoje gatvelių mus užkalbinęs seneliukas japonas su lazdele nusiveda į japonišką restoraną, kurio mes patys tikrai nebūtume radę. Pasakome, kad ragausime sakės, tai mūsų gidas labai nudžiunga, mat japonų baltasis vynas jo mėgstamiausias gėrimas. Pagal tradiciją, norint parodyti dosnumą, naudojamas masu puodelis, į kurį statomas stikliukas ir sakė pilama, kol perpildo stikliuką ir pripildo medinį masu indą. Ragaujame jo užsakyto tradicinio keistoko skonio japoniško maisto: užkandžiui prie sakės gauname raugintų kopūstų salotų ir, spėjame, kepenėlių, miso sriubos su virtu kiaušiniu, daržovėm ir gal sojos kubeliais, skrandukų sriubos, daržovių, jūros gėrybių vėrinukų. Senukas kalba laužyta anglų kalba su stipriu japonišku akcentu, bet susikalbam. Mums nebaigus valgyti, senukas sumoka už mūsų vakarienę, kai to nematom, atsisveikina ir dingsta. Netikėtai smagi ir vaišinga pažintis.
Aplankome Harajuku rajoną, esantį tarp Shinjuku ir Shibuya rajonų. Harajuku laikomas jaunimo, paauglių kultūros, įvairiausių madų ir stilių, garsių parduotuvių centru. Mūsų tikslas praeiti siaura, apie 400 metrų besitęsiančia Takeshita gatve (Takeshita Dori), kurioje įsikūrusios pagrindinės ekscentriško jaunimo mados parduotuvės, butikai, kavinukės, greito maisto užkandinės. Gatvėse prasilenkiame su tikrai labai madingai atrodančiais paaugliais, perkeliančius anime, punk personažus ant savęs. Keliaudami toliau stabtelime prie Nacionalinio Yoyogi stadiono, pastatyto 1964 metų Tokijaus olimpiados plaukimo varžyboms, šiandien naudojamo dailiojo čiuožimo, tinklinio treniruotėms, koncertams ir kitiems renginiams.
Pasiekiame judriausią Tokijuje Shibuya rajoną, garsėjantį spalvingumu, jaunimo stilių įvairove, parduotuvėmis, naktiniais klubais, pramogomis, didžiulėmis šviečiančiomis reklamomis bei iškabomis. Didžiausia Japonijoje Shibuya perėja užsidegus žaliai šviesoforo šviesai pranyksta pėsčiųjų masėje – turbūt kiekvienas ją žinom iš filmų Pasiklydę vertime, Greiti ir įsiutę: Tokijo lenktynės arba Absoliutus blogis. Einame po kelis kartus ir mes su žmonių srautu per šią perėją. Užsukame į matyt gausiausią klientų Starbucks kavinę, nuo kurios žvelgiame į milijoninį judėjimą Shibuya perėja. Netoli perėjos yra populiariausia susitikimų vieta – Hatchiko skulptūra, kuri taip pat stipriai prisideda prie Shibuya rajono garsinimo. Šioje vietoje pastatyta skulptūra akita veislės šuniui Hatchiko, kuris po šeimininko mirties ištikimai 9-ius metus kiekvieną vakarą ateidavo prie stoties jo pasitikti ir laukdavo iki paskutinio traukinio. Japonams nusprendus pastatyti paminklą toje vietoje, pats Hatchiko dalyvavo paminklo atidengimo ceremonijoje. Jam mirus, šalyje buvo paskelbta gedulo diena. II-o pasaulinio karo metu paminklas buvo sunaikintas (metalas buvo reikalingas karo reikmėms), tačiau 1948 metais atstatytas. 2009 metais pastatytas filmas Hatchiko garbei. Vakare užsukame į suši restoraną, kuriame telpa gal 7-8 žmonės. Apetitą sužadiname su truputį pavirtomis sojos pupelėmis, pabarstytomis druska, skanaujame burnoje tirpstančių suši su šviežutėle žuvimi. Grįždami namo, prisiperkame mums nesuprantamų dalykų (užrašai tik japoniški), tad vakare degustuojam japoniškus užkandžius, saldumynus ir gėrimus.
Susiję įrašai
Dieną pradedame nuo pirmojo vakarietišku stiliumi 1873 m. įrengto Ueno parko ir šalia jo esančio seniausio, atidaryto 1882 m. Japonijos zoologijos sodo lankymo. Ueno zoologijos sodas tapęs namais daugiau nei 2600 gyvūnams (464 skirtingų rūšių). Sodas bendradarbiauja su Kinijos Beijing,...
Skaityti
Paskutinę savo kelionės dieną leidžiame Enoshima ir Kamakura pakrantėse, traukiančiose turistus dėl savo smėlėtų paplūdimių, gerų bangų vandens sporto mylėtojams bei dėl šventyklų, šventovių ir istorinių paminklų. Perėję pėsčiųjų...
Skaityti
Šios dienos planuose aplankyti pakankamai jauną Tokijaus Shiodome rajoną, visuomenei atidarytą 2002 metais. Shiodome žemė buvusi potvynių nualinta, pelkėta vieta, skirianti Imperatoriškuosius rūmus nuo Tokijaus įlankos. Edo periodu (1603-1867m.) pelkynai nusausinti ir naudoti kaip feodalų gyvenamoji vieta, tad ir pats pavadinimas kildinamas...
Skaityti
Nuo ankstyvo ryto susiruošiame vykti dviem dienom iki Japonijos simboliu laikomo aukščiausio 3776 m kalno Fudzijama (kitaip Fudži kalnas), kurį senieji šalies gyventojai laikė šventu ir, manoma, pats kalno pavadinimas kilęs nuo žodžio fuchi, reiškiančio ugnis. Norisi papasakoti autobuso bilietų pirkimo istoriją. Kaip tik tuo metu, kai jau...
Skaityti
Tekančios saulės šalyje svečiuojamės per japonų vadinamą auksinę savaitę (Golden week), kurios metu vyksta Imperatoriaus gimtadienio, Žalumos, Showa imperatoriaus, Konstitucijos atminimo ir Vaikų dienos šventės. Oro uoste įsigiję traukinio bilietus (keleiviui 1000 jenų) vykstame iki persėdimo stotelės ir kitu traukiniu (kaina 200 jenų) po...
Skaityti
